Kam reikia pažinti save? Ir kaip neapsigauti.
Kiek šaržuoju, bet iš tiesų tai yra nuostabu. Nuostabu, kad mes gyvename laikotarpiu, kur prieš skyrybas žmonės net skatinami išbandyti porų terapiją. Kur susilaukus vaiko vis dažniau tėvų paklausiame - kaip jūs? Kur vieni kitiems rekomenduojame savo išbandytus psichologus ir skaitome knygas, lankomės dailės terapijoje ar klausomės gongų. Kiekvienam sava patirtis ir sava pagalba.
Ir visgi, norėtųsi sugrįžti prie - o kam mums visa tai? Negi vien dėl mados? Ką gi duoda ar turėtų duoti savęs pažinimas. Kodėl manau, kad tai svarbu - nes kai kurie saviugdos reikalai dažnai tampa pabėgimu nuo emocijų ir savotiška priklausomybe labiau nei pagalba.
Taigi, ką reiškia pažinti save ir kam to reikia?
Psichologai, psichoterapeutai retai kada patarinėja, nes šiaip jau visi atsakymai apie mus yra kekvieno mūsų asmeniniame pasaulyje. Bet šalia to, kad turime raktus į visas savo spynas, mes gindamiesi nuo skausmo ar baimių tuos raktus išslapstome. Mes slepiame nuo savęs nepageidaujamus jausmus, nes norime būti geri, faini, mylimi. Mes slepiame nuo savęs, kad vaikystėje jautėmės nemylimi, nes tai pripažinti skauda. Ir tada nesuprantame, kodėl jaučiamės nelaimingi suaugę - juk arbas geraui, namai gerai, rankos ir kojos gerai.
Ir į kai kuriuos klausimus atsakymus gali padėti rasti tik giluminė psichoterapija, kai įsileidi kitą žmogų, mokaisi pasitikėti ir jis pamažu parodo, kad rankoje laikai savo paties raktą ir pabūna kartu, kol išdrįsti juo pasinaudoti.
Bet ne visur yra TIEK skausmo, TIEK baimės. Kai kur mes tiesiog prabėgame su savo reikalais ir užaugę taip, kaip užaugome, tiesiog nesame išmokę kalbėtis su savimi. Kartais labai daug galima gauti iš knygų, teorijos, žinių, dienoraščio ir kitų praktikų. Galime mokytis dėkingumo ir suprasti, kas mums svarbiausia ir teikia daugiausia džiaugsmo. Galime mokytis bazinių psichologijos žinių ir suprasti, kaip kuriame santykius.
Tai, kas veiks mūsų trims kaimynams, nebūtinai pasieks mus. Dėl to svarbu išbandyti įvairius būdus.
O čia savęs pažinimas ar saviapgaulė - kaip atskirti?
Viskas pasaulyje gali būti savęs pažinimas, jei skirsime laiko savirefleksijai. Gal medituosite, gal rašysite dienoraštį ar kalbėsitės su patikimu žmogumi. Jei skirsite laiko sustojimui ir supratimui, kaip jūs jaučiatės, ką jums duoda, kas jums čia sunku ar lengva, kodėl tai padeda ar nepadeda, mokysitės ne tik veikti, bet ir stebėti save veikime, tai ir turėsite daugiau galimybių save pažinti.
Visgi, kai esame savęs pažinimo kelionėje, dažnai pasimetę, smalsūs ir laukiantys ko nors, kas žino geriau, gailme greitai pasimauti ant nušvitusiųjų. Galite vadinti mane paranojike, bet aš jais nepasitikiu. Nes labai dažnai tokie žmonės nebūna baigę mokslų, neturėję asmeninės terapijos, nematę prižiūrimo praktikos ir gali prišnekėti nesąmonių. Kad taptume psichoterapeutais, turime ne tik nemažai knygų ir straipsnių paskaityti, pabūti prižiūrimi labiau patyrusiųjų, bet ir privalomai patirti asmeninę terapiją. Dėl to, kad suprastume savo žaizdas, poreikius ir neišnaudotume savo klientų. Taip taip, neišnaudotume savo klientų.
Ir su tuo, kad prišneka nesąmonių tai ne kartą susidūriau. Kitavertus, gali ir labai protingus dalykus kalbėti, o žmogus vis tiek pasiims tai, ką tuo metu nori ir gali.
Taigi, mano pagrindinis vidinis kriterijus savęs pažinimui - ar tas mokytojas, tie kursai, tos stovyklos skatina neigti nemalonius jausmus ar ne? Jei skatina, tai greičiausiai nesąmonė ir kenksminga. Jei moko mylėti kiekvieną savo jausmą ir jį išgirsti, gaunate mano palaikymą :)
Ar galima be guru?
Save pažinti galime kasdien. Ir ne vien rašydami dienoraštį ar medituodami. Juk apie tai visa Saviterapija! Ir visgi bent pradžioje, siūlyčiau pasirinkti tokius būdus, kuriuose yra bent kiek struktūros.
Taigi, jei galvojate, nuo ko pradėti savarankišką savęs pažinimo kelionę, dalinuosi savo rekomendacijomis iš Saviterapijos kolekcijos:
Sukurtos psichologės Linos Dirmotės, šios pratybos yra kaip kursas, kuriame mokysitės apie save svarbiausių temų. Labai struktūruota, su pratimais ir testais ir teorija. Pati bazė! Kai kuriuos šių pratimų mes darome dar studijų metu, ant savęs, žinoma.
2. Jausmų atpažinimo priemonės.
Paprasčiausia - jausmų medis. Ji tokia mažiausiai skausminga, kur nei minutės neužtruksi, bet tą lapelį nuspalvinsi ir po kiek laiko matysi, ar tavo vidinis medis padžiuvęs ar kupinas laimės ir ramybės. Mano atveju - kupinas spalvų, nes vieną dieną dominuoja nuovargis, o kitą - ramybė. Ir primena tuo pačiu, akd visi jausmai praeina. Koks lapelis bus rytoj - dar nežinai, nes net ir šis ramybės jausmas, kaip ir anas, apatijos, - praeina.
Norintiems rimčiau save patyrinėti ir pasiryžusiems skirti sau daugiau laiko nei vieną minutę (kas šiaip jau būtų visai teisinga), rekomenduoju rašymo pratimus.
Visi dienoraščiai (6 minutės 365 dienos), mano terapinis rašymas su kūrybiškomis, projekcinėmis užduotimis (PDF turi jausmų ratą, o kortelėse esančios užduotys man pačiai mielesnės), ar tiesūs klausimai sau svarbiomis temomis iš Asmeninio augimo kortelių.
O jei jums tai taip pat smagu ir įdomu, kaip man, galite žvilgtelti į mano sudėtą savęs pažinimo rinkinį, kurio turėtų užtekti visiems metams į priekį. Na nebent visiški fanai esate, tada gal ir neužteks :)
O jei jaučiate, kad turite spcifinių poreikių, bet sunku išsirinkti, ar neaišku, kas geriau tiktų jums, parašykite man laiškelį, padėsiu: [email protected]