Žodžių reikšmė kasdienybėje. Ir pratimas Jums!
Pirmiausia noriu pasidalinti keliomis istorijomis, kaip atradau, kad pasirinkti ir sau (bei kitiems) sakomi žodžiai turi daugiau reikšmės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Mano mokyklos direktorius – lietuvių kalbos mokytojas ir poetas. Su mumis jis palaikė labai šiltą, bet atsakomybę ugdantį ryšį. Nebijodavau eiti į jo kabinetą, klausti, prašyti, pajuokauti, o eidavau dažnai (nes buvau mokyklos aktyvistė). Kartais bijodavu tik pasakyti, kad nepadariau namų darbų, nes jis labai lengva ranka, be jokios sąžinės graužimo, rašydavo dvejetus. Vieną dieną atėjau pasakyti, kad kažkur nedalyvausiu. – „Manęs tą dieną nebus“. Atsimenu, ruošiausi pasiaiškinimus, kur kada ir kodėl. O jis tik paprastai atsakė „ne manęs nebus, o aš nebūsiu“. Tada sutrikusi išėjau ir sukosi tie žodžiai galvoj. Ir nusprendžiau, kad jie iš tiesų genialūs. Labai skirtingą jausmą kelia šios iš pažiūros panašios frazės. „Manęs nebus“ skamba jau nuasmenintai, tarsi sakyčiau „Evelinos nebus“, kaip gavusi pranešimą, lyg tai būtų nesusiję su manimi ir mano sprendimais. O kai sakau „aš nebūsiu“, labai asmeniškai tą jaučiu, jaučiu savo apsisprendimą ir su juo susijusią atsakomybę.
Dabar mokausi jau kitoj mokykloj (psichoterapijos). Ir buvęs jos direktorius, dabartinis mano terapeutas irgi daug dėmesio skiria tam, kaip mes kalbam. Kažkada grupėje sakau – aš tokia pikta. O jis atsakė – būti pikta ir jausti pyktį yra labai skirtingi dalykai.
Ir iš tiesų – kai sakau „aš esu pikta“, tuo pačiu sakau, kad pyktis yra mano dalis, kuri nesikeičia ir nuo nieko nepriklauso. Čia aš nieko negaliu pakeisti. O kai sakau, kad jaučiu pyktį, atsiranda tame klausimų – kam, už ką. Atsiranda galimybių – nubrėžti ribas, pasakyti apie tai. Atsiranda ir atsakomybė už savo sprendimus – ar renkuosi nubrėžti ribas, ar būti patogia kitiems ir nelaiminga?
Tai, ką mes kalbame sau yra svarbiausi žodžiai. Nepriklausomai nuo to, ar ištarti, ar tik pagalvoti. Jie yra patys svarbiausi, nes jų dėka mes galime save pasodinti ant kančių ir saviapgaulės kėdės, o galime išjudinti ir pamatyti galimybes, pajausti jausmus.
Šiandien noriu pasiūlyti daugiau pasiklausyti savęs atsisėdus į tokio teisingo, bet neteisiančio direktoriaus kėdę. Kokius žodius jūs pasirenkat? Ar jie skatina atsakomybę? Ar skatinate save, drąsinate, o gal sumenkinate ir kritikuojate?
Jei išgirsite, kad galvoje už vairo sėdi vidinis kritikas, teisiantis mama ar tėtis, sustabdykite šiuos žodžius. Sukurkite jiems alternatyvą, kurioje būtų vietos ir pripažinti savo atsakomybę, ir pamatyti galimybes.
Pavyzdžiui, jūs norite nubėgti 5 ratus stadione, o pavyko tik 3. Jei jau girdite vidinį kritiką sakant – aš nesutvertas bėgioti, nieko man neišeis. Stabtelėkite (galite net įsivaizduoti, kaip išlaipinate jį iš mašinos ir jūs perimate vairą), performuokite šią mintį:
- Ką dabar jaučiate?
- Kas įvyko?
- Kokias turite galimybes?
Bėgimo situacijoje performuota mintis galėtų atrodyti taip – „Aš jaučiuosi nusivylusi, nubėgau mažiau nei tikėjausi. Aš galiu daugiau treniruotis ir pasimokyti teisingai kvėpuoti, kad po kiek laiko pasiekčiau savo tikslą“.
Ką tas pakeičia? Kai nusivylę savimi sau galvoje pradedame prasivardžiuoti ar sakyti, kaip niekas nepavyks, vėlgi prarandame galimybę pamatyti galimybes, susitapatiname su savo jausmu (šiuo atveju nusivylimu) ir, labai dažnai, patys save nubaudę prarandame ir motyvaciją stengtis. Nepavyksta sugalvoti? Parašykite savo situaciją komentare ir sugalvosime kartu!
P.S. Norėdami praktikuoti pozityvų kalbėjimą su savimi, išbandykite afirmacijų korteles. O norėdami reguliariai sekti ir performuoti savo kalbą, rašykite dienoraštį ir kas savaitę padarykite apžvalgą, paskaitydami, kaip su savimi kalbėjotės ankstesniuose puslapiuose.
Linkėjimai,
Psichologė Evelina