Kaip kalbate su savimi? 3 būdai tapti geresniu draugu sau
Geras draugas ar piktas kritikas?
Pripažinkime - neretai patys sau esame ir kritikai, ir priešai, ir žiauriausi teisėjai. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į žodžius, kuriuos naudojate kalbėdami apie save, ką atrastumėte? Ar kalbėtumėte taip pat apie savo draugus, ar sau esate griežtesni ir piktesni nei savo mylimiems žmonėms?
Žiūrėdami į savo nuotraukas, veidrodį, savo rašinius ar net pasakodami savo istorijas, galime nejučia, savaime, pribarstyti įvairių "kokią čia nesąmonę pasakiau", "aš tiesiog nesugebėsiu...", arba "aš per daug/per mažai X ir Y" minčių. Atpažįstama? Visiems kartais gali pasitaikyti tokių minčių.
Atrodytų, kas čia tokio? Juk savikritiškumas gali atnešti daug vietos išmokti kažko naujo, suprasti, kokius įgūdžius reikėtų pagerinti, kartais sulaiko nuo klaidų. Bent jau taip dažnai man atsako žmonės, kai atkreipiu dėmesį į jų griežtumą sau. Vis dėl to savikritiškumas, dar pasūdytas nuvertinimu ir kaltinimais, gali sulaikyti nuo bet kokios galimybės padaryti klaidą. Tai reiškia, kad jis gali uždaryti į tobulumo siekimo kalėjimą, kuriame viskas, ko imamės kelia didelę įtampą. Ilgainiui tai gali virsti į vidinį paralyžių - kai nesinori prisiimti jokių atsakomybių, vengti saviraiškos, o kai kuriais atvejais apskritai išlipti iš lovos.
Savikritiškumo kalėjime dar ir labai daug vienatvės. Nes kai įpranti save kritikuoti ir vertinti, atrodo, kad kiti nuolat daro tą patį. O jei prie savikritiškumo pridėsime ir tiesiog piktą vertinantį ir įžeidinėjantį vidinį balsą? Lieka tikrai mažai vietos laimei.
Kaip pats kalbi su savimi yra svarbiausia. Nes jei esi linkęs kalbėti švelniai, pagarbiai, supratingai ir skatinančiai, aplinkinių žodžiai neturės daug įtakos. Vis dėl to, jei pats su savimi kalbi piktai, kaltinančiai, kitų žmonių piktesni žodžiai labiau skaudins, nes skambės, kaip tiesa.
Tai kaip pradėti su savimi kalbėti draugiškiau? Ir dar tuo patikėti?
Dažnai, kai atkreipiu žmogaus dėmesį į tai, kaip jis kalba apie save konsultacijose, man užduodamas klausimas - tai negi dabar turiu save girti? Ir kas iš to, jei pats tuo netikiu?
Jei ir Jums kyla toks klausimas, pirmiausia pagalvokite - juk yra daug daugiau erdvės tarp savęs pravardžiavimo, nenutraukiamos kritikos ir savęs aukštinimo. O jei dar pavyktų apskritai atsitraukti nuo nuolatinio savęs vertinimo? Tuomet nebūtų nei peikimo, nei aukštinimo, o dar atsirastų daugiau vietos jausmams ir supratimui (ir štai čia yra kur kas daugiau erdvės augimui ir mokymuisi).
Bet apsistokime ties "kaip". Kalbėti su savimi švelniau, su atjauta ir supratimu - tai įgūdis, kurį galime treniruoti kaip raumenį. Žemiau pateiksiu keletą idėjų, kaip šį raumenį treniruoti.
- Dienoraštis. Staigmena staigmenėlė, aš vėl rekomenduoju dienoraštį :) tik siūlyčiau ne tik parašyti, bet po kiek laiko peržiūrėti savo įrašus ir paklausti savęs vieno klausimo - jei taip apie mane būtų parašęs mano draugas, ar norėčiau su juo draugauti? Jei kyla jausmas, kad draugas/autorius Jūsų nemėgsta, tai svarbus ženklas, kad jūsų self-talk nelabai draugiškas. O juk pirmas žingsnis į pokytį - supratimas to, kas vyksta. Dienoraštį ir toliau galite rašyti visaip, kaip tik norite, tačiau, šalia to, siūlyčiau reguliariai aprašyti ir tai, kaip su savimi kalbate, ir kaip norėtumėte kalbėti, gal net pabadyti po truputį švelninti sau skirtus žodžius, įtraukti į juos daugiau atjautos ir empatijos sau.
Kitaip tariant, pirmiausia - suprasti, o tada - sąmoningai paieškoti, kaip norėtųsi su savimi kalbėti ir tai praktikuoti, skiriant tam laiko ir tiesioginio dėmesio.
- Psichoterapija. Tai - gydymas pokalbiu. Pokalbyje su specialistu mes geriau suprantame savo santykį su kitais ir su savimi. O dar - išgirstame ir patys, kaip dažnai save nuteisiame, išsižadame savęs, pykstame ir kaltiname. Kaip kalbame su savimi tarsi su priešu. Kaip žmonės, su kuriais patiems nesinorėtų leisti nei dienos, nepaisant to, kad tik pats su savimi esi visur ir visada. Psichoterapija gali padėti suprasti ir iš kur tai kyla, labiau pamilti save ir atrasti sau tinkamus, teisingus ir empatiškus žodžius, keisti savęs matymą.
- Vienas iš pozityviosios psichologijos metodų, skirtų dirbti su negatyviomis mintimis savo atžvilgiu - afirmacijos. Tai tokie pozityvūs teiginiai, kuriuos turėtume sau pakartoti bent kelis kartus, geriausia - garsiai. Afirmacijas galite sugalvoti patys, galite įsigyti jau paruoštas afirmacijų korteles arba pasidaryti jas. Jei norite pasidaryti - pagalvokite apie tai, kokia mintimi jums norėtųsi patikėti, užrašykite ją ir padėkite sau matomoje vietoje, kad ji vis primintų apie save. O pamatę - garsiai perskaitykite kelis kartus. Ir taip, iš pradžių tai gali būti kiek keistoka (priklausomai ir nuo to, kokia Jūsų užrašyta mintis). Nuotraukoje - afirmacijų kortelių pavyzdys
Šioje nuotraukoje matote mano kurtas Terapines afirmacijas.
P.S. Visi šie būdai vienas kitam netrukdo :) o labai tikėtina, kad jų yra dar ir kur kas daugiau!
Kas Jūs esate sau šiandien - draugas ar kritikas? O gal pastebėjote, kada tai keičiasi? Juk džiaugiamės savimi, kai esame laimingi, išgirsti, reikalingi. Tik svarbiausias žmogus, kuris turi mus išgirsti ir pamatyti - kiekvienas esame pats sau.
Linkiu pasirūpinti savimi taip, kad norėtųsi būti savo draugu.